Apartamentai.Nidoje: 2013

Nida – gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje. Administracinis Neringos savivaldybės centras.
Nida yra kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200–300 tūkst. (per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst. turistų) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Žvejo etnografinė sodyba (įrengta 1974 m.), V. K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus (nuo 1995 m.), Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia (aptarnauja visą Neringą), Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1888 m.), greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus. Į centrinę gatvę sueina keliolika šalutinių gatvių (dažniausia akligatvio tipo).

Pamario namas

Nidoje yra vidurinė mokykla, nuo 2005 m. veikia VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro filialas, viešoji biblioteka, Neringos paštas (LT-93012), girininkija, istorijos muziejus (įkurtas 1966 m.), Tomo Mano memorialinis muziejus ir VšĮ T. Mano kultūros centras (nuo 1995 m.; vyksta įvairūs renginiai), V. K. Mizgirių gintaro galerija, kurioje eksponuojami šių laikų dailininkų darbai iš gintaro, bei archeologinių radinių kopijos. Neringos istorijos muziejuje galima susipažinti su vietos gyventojų buitimi ir kultūra, tradiciniais verslais – žvejyba, varnų gaudymu ir kt. Išlikę senų, XIX–XX a. sandūros namelių ir vilų. Prie marių yra uostas, valčių prieplauka, jachtų klubas.
Taip pat mieste yra G. D. Kuverto paminklas, pastatytas Nidos apylinkių apželdintojui 1856 m. Jis stovi G. D. Kuverto gatvės gale. Vėliau šioje vietoje buvo laidojami kopų prižiūrėtojai ir miškininkai.
Nidos istorijoje atsispindi visos Kuršių nerijos praeitis. Sena tai gyvenvietė, XVIII a. iš palvės persikėlusi į pamarį, vėliau priėmusi kitų, užpustytų gyvenviečių pabėgėlius. Šiandien Nida – užmario kultūros centras, turistus žavinti savo senomis žvejų sodybomis, jaukiais kiemeliais, gražia marių pakrante. Nuo Nidos iki Klaipėdos (Smiltynės naujosios perkėlos) yra nutiestas dviračių takas (50 km), nuomojami dviračiai. Nidoje yra poilsio ir nakvynės namai, viešbučiai, puikus kempingas. Kurortą kerta Geležinės uždangos dviračių trasa (EV13).

Gamta ir geografija

Didžioji kopa; per jos vidurį – siena su Rusija

Nida yra piečiausia Lietuvai priklausanti gyvenvietė Kuršių Nerijoje.
Įspūdingos šalia Nidos esančios kopos, kuriose yra prancūzų belaisvių kapinės. Kopomis susižavėjo ir 1965 m. Nidoje lankęsis Nobelio literatūros premijos laureatas, prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras. Čia padaryta garsioji A. Sutkaus nuotrauka „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“, kuri įkvėpė prancūzę skulptorę Roseline Granet.
Prie Nidos yra išlikę senų pajūrio pušynų fragmentų.
Tarp didžiausių kopų yra Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (1999 m. gruodžio 4 d. uragano Anatolijaus dalis Stelos suniokota), Urbo kopa (ant jos yra Nidos švyturys), Didžioji kopa.
Dėl ypatingos geografinės padėties (labiausiai į vakarus nutolusi Lietuvos gyvenvietė ^[1]), Nidoje yra užfiksuota keletas šalies klimato rekordų:

1990 m. buvo aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra (+9,4 °C);
2002 m. rugpjūtį buvo aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra (+22 °C);
1970 m. spalį ir 1999 m. gruodį užfiksuotas didžiausias vėjo greitis – 40 m/s;
aukščiausia daugiametė liepos mėnesio temperatūra (17,6 °C) ^[2].

Istorija

Senieji kapai, krikštai

Krikštas

Nida dabartinėje vietoje įsikūrusi gana neseniai, čia jau gyventa II tūkstm. pr. m. e. pradžioje, kai Kuršių nerija buvo apaugusi vešliais lapuočių miškais. Senoji Nida, minima nuo 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose, tuomet ji buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros. Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1603–1606 metais Nidoje siautė maras.
1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, prie Kuršių marių, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai, todėl dabartinė Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimų – Nidos, Skruzdynės ir Purvynės.
Nuo XIX a. 2-osios pusės žinoma kaip vasarvietė. 1874 m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys (vėliau sunaikintas nacių). 1923–1939 m. priklausė Lietuvai, 1933 m. paskelbta kurortu. Iki II pasaulinio karo pabaigos kurorte buvo įsikūrusi Nidos dailininkų kolonija. 1945 m. sausio 30 d. į Nidą įžengė sovietų armija. Miestas atstatytas 1945 m. ir 1953 m. sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, 1961 m. lapkričio 15 d. Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku įkūrus Neringos miestą įėjo į jo sudėtį ir tapo administraciniu centru. 1967 m. restauruotas T. Mano namelis (vėliau įrengtas muziejus).
Sovietmečiu Nidoje pastatyti poilsio namai „Guboja“ (architektas A. Zaviša), „Žuvėdra“, „Nerija“, milicija ir taupomoji kasa (architektas J. Panavas), Neringos vykdomojo komiteto pastatas (architektas G. Tiškus), užeiga „Ešerinė“ (architektas V. Guogis), „Agilos“ kino teatras. Gyvenvietė išplėsta link Didžiosios kopos pagal architekto R. Kraniausko projektą.

[rodyti]Administracinis-teritorinis pavaldumas

Pavadinimo kilmė

Nidos švyturys

Kuršių marių laivų prieplauka

Tomas Manas su šeima Nidoje 1931 m.

Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Tačiau lieka neaišku, kaip k galėjo pavirsti d.
Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt.), K. Būga spėjo, kad Nidos vardas galįs būti sanskritiškos kilmės, kur nedati reiškia „teka, srūva“. Panašios kilmės vandenvardžiai, J. Otrembskio nuomone, yra ir Niedus, Niedulis, Nieda ir kt. Vėliau išsamiai ir plačiai šaknies nid- ir neid- kilmę Europos hidronimikoje išnagrinėje J. Udolph, kuris irgi rėmėsi sanskritiška tokių vandenvardžių kilme.
Kokia galūnė iš pradžių buvo paplitusi, tiksliai neaišku. Dar ir dabar pasitaiko, kad gyvenvietė vadinama Nide, panašiai kaip ir Viduramžiais mini vokiečiai. Todėl tikėtina, kad pirminė lytis buvusi Nidė ar net Naidžiai ar Neidžiai. Jeigu tai teisybė, tuomet Nidos vardas būtų susijęs ne su sanskritu, bet su latvišku naids, naidus – „nesantaika, priešiškumas, neapykanta“ arba yra netgi asmenvardinės kilmės.

Padavimas ir legendos

Arti Nidos kranto, Kuršių mariose gyveno paslaptinga mergelė, vadinama Nidos mergele. Giedromis naktimis vandenyse iškyla maža salelė, kurioje pasirodo ši mergelė, pasipuošusi lelijų vainiku. Jos dainos labai žavi ir skamba visoje apylinkėje. Šitaip gražuolė prisivilioja į savo salelę, kurioje amžiais žaliuoja medeliai, viešpatauja palaima, o širdį apima laimė. Jeigu kas nors patiki jos daina, šoka į bangas ir plaukia į salelę, bet neilgai ten džiaugiasi: staiga atsiveria kiaurymė ir praryja atplaukusį su visa sala. Šitaip žuvo daug jaunuolių, sužavėtų tos grakščios mergelės dainų.^[3]

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2001 m.

1959 m.^sur.^[4]

1980 m.^[5]^[6]

2001 m.^sur.?

659

1 500

1 178

[rodyti] Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

1828 m. Nidoje gimė vokiečių entomologas Augustas Kuvertas. Nuo 1900 m. kurorte vasarodavo ir tapė garsieji vokiečių ekspresionistai Lovis Corinth, Max Pechstein ir Karl Schmidt-Rottluff, žymiosios Tilto (Die Brücke) grupės tapytojai.
Nobelio premijos laureatas Tomas Manas 1930–1932 m. vasarą gyveno Nidoje. Jo vasarnamis išlikęs iki šių dienų ir tapęs kultūriniu centru su maža memorialine ekspozicija, skirta Tomui Manui.
Nidoje palaidotas Georgas Dovydas Kuverts Meloviškis (–1856), pradėjęs kopų želdinimą. 1944 m. Nidoje mirė čia gyvenęs dailininkas Carl Knauf. 1972 m. gimė poetė ir vertėja Neringa Abrutytė. 1973 m. gimė vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas.

Kultūrinis gyvenimas

Nidoje ir gretimose gyvenvietėse kasmet organizuojama daug kultūrinių renginių ^[7] , tapusių tarptautiniais ir tradiciniais:

Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos teikimas
Nendrinių skulptūrų simpoziumas ir deginimo akcija, medžio skulptorių simpoziumas „Raganų kalnas“
Sakralinės muzikos festivalis „Laudate Dominum“
Festivalis „Vargonų vasara“
Bardų ir popmuzikos renginiai Vytautui Kernagiui atminti „Benai, plaukiam į Nidą!“
Folkloro šventės „Tek saulužė ant maračių“, „Pūsk, vėjuži!“
Kamerinės muzikos festivaliai „Nepaklusniųjų žemė“, „Kuršių nerija“
Tomo Mano festivalis „Gimtoji Europa“
Nidos džiazo festivalis
Senųjų amatų dienos
Chorinės ir vokalinės muzikos festivalis „Vox academia“
Kino filmų festivalis „Baltijos banga“
Tapybos pleneras „Nidos Ekspresija“
Fotografų seminaras

Uostas

Pagrindinis straipsnis – Nidos uostas.

XIX a. pabaigoje Nidos gyvenvietėje buvo įrengtas žvejų uostas, vėliau garlaivių prieplauka. Nidos keleivinis uostas buvo pradėtas formuoti 1975–1976 m.